Puiki bendruomenės „Šiaurinis Žvėrynas“ iniciatyva. Senovinių rožių žydėjimo metu Žvėryniečiai fotografavo ir fiksavo rožių žydėjimo vietas. Visos rožės sužymėtos žemėlapyje.
Nuoroda į žemėlapį:
https://www.google.com/maps/d/viewer…
‘Kupolės rožė’, tankiadyglio erškėčio (Rosa spinosissima) pilnavidurė forma.
Dažna Žvėryne senovinė rožė. Žinoma, prieš 20 metų jų buvo daug daugiau… Lietuvoje auginama nuo XIX a. antros pusės. Žydi anksti, iš lauke auginamų rožių pražysta pati pirmoji, kai dar kitos nežydi. Kvapas ypač stiprus, svaiginantis, lyg atgaiva sielai po ilgos žiemos be rožių kvapo. Labai mėgstama ir auginama Suomijoje, netgi vadinama „Suomijos balta rože“, juhannusruusu („vidurvasario rože“). Čia šios rožės žydėjimas dažniausiai sutampa su vidurvasario švente. Lietuvoje anksčiau šios rožės žydėjimas taip pat sutapdavo su Joninėmis, todėl kai kur ją vadindavo šv. Jono rožele, „Šventjone“ (iš G. Žumbakienės užrašų). Tačiau per pastaruosius 15-ika metų šios rožės per Jonines jau būdavo peržydėjusios, galima rasti tik paskutinius
žiedelius. Žiedų forma ir atspalvis gali varijuoti. Ta pati gelsvą atspalvį turinti forma labai paplitusi ir Latvijoje. Švedijoje rasti net 32 skirtingi klonai (Gustavsson, 2011). Iš Vokietijos ir Danijos medelynų gautų veislių ‘Double White’ žiedai yra visiškai balti, mažesni ir labiau pilnaviduriai. Taigi, kiekvienoje šalyje paplitusi pilnavidurė balta šio erškėčio forma gali skirtis ir specialistai rekomenduoja joms suteikti skirtingus pavadinimus.
J.I. Kraševskio g. 7. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Kęstučio g. 1. Kristinos Pakalniškytės nuotr.
Paribio g. Agnės Klimienės nuotr.
Erelių g. 4. Ievos Putrimienės nuotr.
Miškinis erškėtis (Rosa majalis)
Vietinė rūšis, tačiau dažnai šis erškėtis randamas augantis prie senų sodybų, senose kapinėse, senamiesčiuose, gyvatvorėse vienas ar su kitais augalais. S. B. Jundzilas (1811) pamini: „auga šalia Vilniaus ant Antakalnio kalvų, šalia parako sandėlių“. Yra nurodytas J. Strumilos 1818 m. medelyno kataloge: „Rosa cynamonka“. J. A. Pabrėža (2014) taip rašo: „Aug aplink Wylnio, yr Zemaytiusy aplink Kreetinga, oz dyyrwomis sodos Kretingyynys, pyiwu paatworiey, liinkaa Tenzys [Auga aplink Vilnių, yra Žemaitijoje aplink Kretingą, už Kretingos sodų].
Pušų g. 50. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Miškinio erškėčio pilnavidurė forma. Rosa majalis ‘Foecundissima’. Europos soduose auginama nuo XV a., o gal ir dar anksčiau. J. A. Pabrėža mini Erszkroozy Girlandyyny, išskiria kaip Rosa cinnamomea atmainą – žiedas pilnaviduris. „Laykos daaržusy“ [laikos daržuose]. S. B. Jundzilas (1830) nurodo, kad šis erškėtis auga prie Vilniaus, ant Antakalnio kalvelių, ir Voluinėje
bei Podolėje. Veislė pilnaviduriais žiedais, vadinama „girliandine“ rože, „girliandinė rožė (lenk. girliandowa) soduose yra žinoma“.
Šalia posūkio link Kazakstano ambasados. Yra abiejuose pusėse dviračių tako. Kristinos Pakalniškytės nuotr.
Paribio g. 47. Skaistės Saudargaitės nuotr.
Paprastasis erškėtis (Rosa canina).
Sėlių g. 27a. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Rosa canina, bedyglė forma. Erelių g. 5. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Rosa sp. Ievos Putrimienės nuotr.
Agatha
Lietuvos senuose želdynuose buvo paplitusi pilnavidurė forma ‘Agatha’ (savaiminis hibridas tarp Rosa majalis ir Rosa gallica). Tai XVI–XVII a. Europos
sodų rožė. Jos seni stiebai beveik bedygliai.
Pušų g. Fotografuota 2010 metais. Krūmų jau nebėra.
Norden’s Rose
Senovinė rožė, kurios tikrasis senasis pavadinimas pasimetęs, o visi pasaulio rožininkai įprato ją vadinti ‘Minette’ vardu. Ši rožė taip pat paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Suomijoje, Švedijoje. Tai labai sena veislė, kuri greičiausiai buvo painiojama su kažkuo kitu.
Prie Mickevičiaus g. 7. Skaistės Saudargaitės nuotr.
Saltoniškių g. 21. Kristinos Pakalniškytės nuotr.
Vytauto g. 32A.
Fotografuota 2010 metais. Krūmų jau nebėra.
Blush Damask
Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Vilniaus Centifolia
‘Vilniaus Centifolia’, Daug šios rožės senų augalų buvo rasta Vilniaus
miesto senuose rajonuose (Žvėryne, Antakalnyje) ir Vilniaus apskrityje.
Agnės Klimienės nuotraukos.
Netoli Narbuto g. Fotografuota 2010 metais. Krūmų jau nebėra.
Seven Sisters
‘Seven Sisters’, Šią rožę į Angliją XIX a. pradžioje iš Japonijos atsivežė seras Charlesas Francis Greville’as (1749–1809).
Lenktoji g. 26. Skaistės Saudargaitės nuotr.
Vytauto g. 32A.
Rose de Rescht
‘Rose de Rescht’ (į Angliją atvežta iš Persijos 1945 m.).
Kęstučio g. 30. Agnės Klimienės nuotraukos.
Raukšlėtalapis erškėtis ir jo veislės
Lietuvoje tai nevietinė rūšis. Į Europą iš Japonijos introdukuota XVIII a. pabaigoje, labiau soduose paplito tik XIX a. viduryje.
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa). Kęstučio g. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa). Ievos Putrimienės nuotr.
Veislė? Vilkų g. gale. Agnės Klimienės nuotr.
Balta raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) forma. Gamtoje šio erškėčio augalai baltais žiedais yra gana reti, želdiniuose aptinkami augalai buvo specialiai dauginami vegetatyviniu būdu. Baltažiedė raukšlėtalapio
erškėčio forma rugosa fl. albo – „japoniška balta“. E. A. von Regelio ir J. Kesselringo kataloge (Sankt. Peterburgas) pirmą kartą paminėta 1888 m. Tuo metu ji kainavo 100 kap. – gerokai brangiau nei tuo metu populiarios remontantinės rožių veislės.
Lapių g. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Erelių g. Raukšlėtalapių erškėčio krūmai purpuriniais ir baltais žiedais.
Kaiserin des Nordens
Regel & Kesselring, Sankt Peterburgas, 1876 m.
Sankt Peterburgo botanikos sode išauginta iš rusų botaniko Kаrlo Maksimovičiaus (rus. Карл Иванович Максимович vok. Karl Johann Maximowicz, 1827–1891) atsiųstų sėklų, kurias jis surinko Japonijoje. Manoma, kad tai savaiminis hibridas tarp Rosa rugosa ir Rosa davurica Pall. Nuo tipinės R. rugosa rūšies skiriasi lapelių dydžiu ir forma: jie yra dvigubai mažesni ir siauresni. Vaisių nenokina (labai retai gali susoformuoti keli vaisiai). 1876 aisiais, veislės introdukcijos metais, šios veislės kaina buvo milžiniška – 300 kap., t. y. 3 sidabro rub. (apie 120 eurų)! Kitos rožės tuo metu kainavo po 60 kap., o paprastesnės, tuščiavidurės – nuo 25 iki 50 kap.
Kęstučio g. 30. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Gyvatvorėje kartu su Nordens Rose (dabar išnaikinta).
F.J. Grootendorst (De Goey, Nyderlandai, 1918 m).
New Dawn
Henry A. Dreer, Jungtinės Amerikos Valstijos, 1930 m.
Tai visame pasaulyje turbūt labiausiai paplitusi laipiojanti rožė. Daugelio modernių laipiojančių rožių protėvis.
Treniotos ir Kęstučio g. kampas. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas ir Kristina Pakalniškytė.
Wichurana grupės laipiojanti rožė. Panaši į ‘Cl. American Beauty’ (Hoopes, Bro. & Thomas Co., JAV, 1909 m). A. Klimienės nuotr.
Flammentanz
W. Kordes, Vokietija, 1955 m.
Tai pati ištvermingiausia ir šalčiams atspariausia laipiojanti raudona rožė. Tai nėra istorinė rožė.
Sėlių g. 32. Ievos Putrimienės nuotr.
D. Poškos g. Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Agnės Klimienės nuotr.
Nuotr.: Nematytas Žvėrynas.
Senųjų rožių išsaugojimas
Žvėryniečiai ne tik fiksuoja senąsias rajono rožes, bet ir jas gelbsti.
“Tetos Lydos rožė“ (veislė ‘Flammentanz’). Bendruomenės nariai išsaugojo rožę iš Stirnų gatvės. Teta Lyda apie savo rožę: “prie tos mano rožės eidavo įsimylėjėliai fotografuotis, žiedų prašydavo. Ir žiedų duodavau, ir pačią rožę dalindavau, jos daugiau kur Žvėryne turėtų būti.“ Rožė persodinta į naują rožynėlį Žvėryne, “Gervių sodus“.
Rožė Excelsa (Michael H. Walsh, Jungtinės Amerikos Valstijos, 1908 m.). Lietuvoje buvusi populiari laipiojanti rožė, tačiau dabar belikę tik keli sodai, kur ją vis dar galima pamatyti. Ši rožė išgelbėta iš Lūšių g. sklypo ir Žvėryno bendruomenės dėka persodinta prie Šiaurinio Žvėryno Paviljono.
Žaliasis paveldas 