Tulpės karaliavo renesanso/baroko soduose. Kaip rašė J. Strumila: „visiems žinoma, kokios nepastovios mados yra skirtingoms gėlėms. Aistra tulpėms buvo pakilusi iki išprotėjimo“ (1844 m.).

Jonušo Radvilos (1612–1655) rūmų Vilniuje 1667 m. sodo aprašyme minima, kad iš gėlių sodininkas turi pasodinti: „įvairių rožių, levandų kuo daugiau, tulpių ketvirtį (Tulipanów czwierc), narcizų, hiacintų, pilnavidurių bijūnų, miškinių lelijų, daugiažiedžių margučių (Korono imperiali), lelijų ir įvairių vilkdalgių“.

Kunigaikštienė Izabelė Flemingaitė-Čartoriskienė (Izabela Elżbieta Dorota z Flemmingów Czartoryska, 1746–1835) savo knygoje (1803 m.) rekomendavo tulpes sodinti klombose tarp bijūnų grupelėmis, po piliarožėmis, pentiniais, vilkdalgiais; klombą iš putinų ar alyvų apsodinti tulpėmis, narcizais, kitokių spalvų leukonijomis…

XIX a. viduryje J. A. Pabrėža aprašė soduose auginamas tulpes. Pabrėža tulpes vadino “pylipons“, mini darželiuose auginamą girinę tulpę [pylipons lyiknyynis]; Tulipa suaveolens, kurią vadina pyliponu skaniai kvepiančiu [pylipons skaneekwepąąsis], auginamą “ponuomenės“ soduose bei įvairių spalvų tulpes T. gesneriana [pylipons wayrbaarwis]. Rašo, kad T. gesneriana visur Žemaitijos soduose auginama ir yra daugybė veislių skirtingų atspalvių žiedais (yra ir pilnavidurių): raudonais, baltais, vyšniniais, šviesiai raudonais, tamsiai raudonai, baltai raudonais “sluoksniuotais“, geltonai raudonais “liepsnoti“, baltai arba geltonai vyšniniai dryžuotais ir “kitų daugybė“.

J. Strumila 1822 m. Vilniaus medelyno kataloge mini šias tulpes: Tulipa Gesneriana flore pleno/pelny; Tulipa Gesneriana sylvestris fl.pl./zolty pelny; Tulipa suaveolens flora plena/wonny pelny; Tulipa monstrosa/dziwaczny.

XIX a. antros pusės vietinės sodininkystės knygose tulpės aprašomos kaip dažnai soduose auginamos ir visiems žinomos gėlės.

Girinė tulpė (Tulipa sylvestris)

Turbūt pati seniausia ir atspariausia pas mus auginama tulpė. Senuose dvarų parkuose, soduose, kur nebuvo viskas perkasta ir naujai užsėta veja, galima rasti didelius šios tulpės sąžalynus.

Įdomu: senuose kataloguose buvo vardinamos ir pilnavidurės girinės tulpės. J. Strumilos 1822 m. kataloge:

Galbūt pusiau pilnavidurių ar pilnavidurių girinių tulpių galima būtų rasti ir pas mus senuose dvarų parkuose?

Ieškomi pavadinimai

Yra labai nedaug išlikusių mūsų Žaliojo Paveldo tulpių. Tai ypač atsparios veislės, ilgaamžės, daugybę metų galinčios augti ir išlikti senose sodybose. Nors dabar yra daugybė tūkstančių tulpių veislių, tokiomis ilgaamžiškumo savybėmis gali pasigirti tik nedaugelis jų. Tad reikia vertinti ir saugoti laiko patikrintas mūsų sodų tulpes. Deja, bet nežinome daugelio šių veislių pavadinimų. Modernios tulpių veislės jas visiškai nustūmė į užmarštį. Būtume labai dėkingi specialistams, kurie padėtų surasti šių vertingų veislių pavadinimus. Kol kas jas suskirstome į variantus. Nesuradus tikrojo pavadinimo, suteiksime joms naujus vardus. Tokią praktiką plačiai taiko ir Švedijos augalų genų banko specialistai. Šios tulpės nusipelno savo vardo, o ne bendrinių pavadinimų “močiutės, mamos, senovinė…“

Variantas 1

Vėlyva raudona pilnavidurė tulpė. Neaukšta. Labai kvapni. Ant žiedynstiebio arčiau žiedo yra mažas lapelis (prielapis).

Galbūt tai ‘Paeony Red’, apie 1700 m. išvesta veislė.

Eglė Railienė: “senovinė mamos, labai kvepianti ir ilgai žydinti“.

Rima Jankauskienė: “šią tulpę turėjau iš seno savo pirktoje teritorijoje, buvau “pametus“, paskui atsirado, pražydo. Vėliau iš babyčių dar pirkau, radau, kai jau ieškojau. Labai kvepiančios tulpės.“ Foto Rimos Jankauskienės:

L. Janavičienės nuotraukos:

Variantas 2

Žydi vėlai, viena iš paskutiniųjų tulpių. Ypač ilgaamžė, atspari, senų sodybų tulpė. Žiedai šviesiai geltoni, išorinė žiedlapio pusė turi balkšvumo. Žiedlapių galai buki, žiedo centras geltonas. Žiedlapiai gali turėti arba ne nežymų labai siaurą raudoną apvadą, bet su amžiumi žiedlapiai smarkiai neparausvėja.

Galbūt tai veislė ‘Inglescombe Yellow’? (W.T Vare, 1903 m.)

Fotografuojant telefonu dažnai paryškinama šviesiai geltona žiedlapių spalva:

L. Janavičienės nuotraukos:

Rima Sabaitė-Jankauskienė: “mano paveldėtos prie seno namo. Krūmais auga, vėlyvos.“

Nijolė Karpavičienė: “šias kaimynų tulpes matau jau 30 metų ir žinau kad jos augo čia ir prieš tai. Niekas jų neiškasinėja, vėlyvos, be juodo viduriuko, nežymus raudonas žiedlapių apvadas.“

Variantas 3

Vėlyvos gelsvos tulpės. Žiedlapiai nusmailėję. Žydėjimo pradžioje žiedlapiai gelsvi su vos vos matomu raudonu pakraštėliu, su amžiumi jis plečiasi ir žiedlapis nusidažo rausvai.

Eglė Railienės nuotraukos:

Senose kapinėse:

Variantas 4

Vėlyvos tulpės. Žiedai geltoni, su amžiumi žiedlapiai smarkiau parausta. Dugnas geltonas.

Senose kapinėse ir senose sodybose. Aistės Matijošaitytės nuotr:

Variantas 5

Vėlyva tulpė. Ypač ilgaamžė, atspari, senų sodybų tulpė. Žiedai purpuriniai. Žiedlapių galai smailūs, žiedo centras tamsios rašalo spalvos.

Galbūt tai Tulipa gesneriana var. rosea?

Tulipa gesneriana var. rosea Aistės Matijošaitytės kolekcijoje:

Variantas 6

Vėlyva tulpė, labai panaši į variantą 5. Skiriasi tuo, kad žiedo dugnas yra baltas, o ne tamsios rašalo spalvos.

Variantai 7

Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvos tulpės, žydinčios panašiu laiku su populiariaisiais Apeldoorn’ais. Skiriasi nuo jų žiedo dugnu, kuris yra geltonas, ne juodas. Greičiausiai yra išlikusios kelios veislės.

Nuotraukose žemiau greičiausiai yra skirtingos veislės:

?

Galbūt tai Oxford? (D.W. Lefeber 1945 m.)

Variantas 8

Tamsiai raudonos mistinės tulpės. Žinomos tik iš pasakojimų. Ieškomos. Neaukštos, nedideliais žiedais, labai kvepiančios. Pasakojimai: “augo ir geltonos tulpės, tai už tas buvo perpus mažesnės”. Visi akcentuoja, kad tos tulpės stipriai kvepėjo: “dabar tokių nėra”, “augo ir kitokios, bet jos nekvepėjo”.

Gali būt šios, bet nežinom ar kvepia:

Vėlesnio laikotarpio tulpės, kurių pavadinimai yra žinomi. Jos taip pat ilgaamžės, daug metų išdygstančios toje pačioje vietoje.

Apeldoorn’s Elite

J.S. Verdegaal, Nyderlandai, 1968 m.

Apeldoorn

D.W. Lefeber & Co., Nyderlandai, 1951 m. Gausiausiai paplitusi, daugybę metų be jokios priežiūros galinti išgyventi ir daugintis tulpė.

Gavota?

Nelabai sena tulpė ‘Gavota'(Jiří Václavík, Čekija, 1990). Tik keista, kad naujai gauti augalai iš Olandijos ūkių šiek tiek skiriasi nuo senuose soduose randamų augalų. Galbūt pas mus nuo seno auginama panaši tulpė yra ne Gavota?

Gavota VDU Kauno botanikos sode:

Abu Hassan

J.F.van den Berg & Sons, Nyderlandai, 1976 m. Žiedlapiai turi ne tokį ryškų pakraštį kaip Gavota.

Lustige Witwe

G.van der Mey & Sons, Nyderlandai, 1942 m.

Queen of Night

J.J. Grullemans & Sons, Nyderlandai, 1944 m. Tik pasirodžiusi tapo labai populiari. Gali išgyventi kažkiek metų ir neiškasama.

Seni katalogai ir juose paminėtos tulpės:

1910 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje veikusios sodininkystės draugijos parduotuvės katalogas.

Dabar šis pastatas atrodo taip:

Paminėtos Duc van Tol tulpės. Visa serija Duc van Tol veislių atsirado XVI a. gale ir tapo ypač populiarios. Labai ankstyvos, pirmosios tulpės, neaukštos, ryškių spalvių, dažniausiai dvispalvės. Įdomu tai, kad raudonai geltona Duc van Tol veislė buvo pristatyta 1695 m. ir iki šiol auginama bei parduodama.

Duc van Tol Aistės Matijošaitytės kolekcijoje:

1914 m. Regelio ir Kesserling (Sankt Peterburgas) kataloge:

1913 m. Vilniaus sodininkystės parduotuvės katalogas:

Kataloguose neretai buvo minima keista tulpė Tulipa monstrosa.

J. Strumilos 1822 m. kataloge:

J.W. Weinmann (apie 1737-1745) piešinys, Tulipa monstrosa flore sanguineo: