Autorė: L. Janavičienė
Vardas „Hesperis“ reiškia „vakarinė“, „matronalis“ – matrona, pagyvenusi ištekėjusi moteris.
H. matronalis vardą davė Linėjus 1753 m. Iki tol buvo vakarutė buvo vadinama Viola damascena – Damasko našlaitė.
Emanuel Sweert 1612m. išleistame „Florilegium“ pavaizduota kvapioji vakarutė, įvardinta kaip Viola damascena. (žr. graviūrą).
Vardo painiava prasidėjo čia, nes prancūzų kalba “Violette de Damas“ – turima galvoje Damasko našlaitė, Europoje vardas išsikraipė iki „Damos našlaitė“.
S. B. Jundzilas 1791 m. knygoje „Opisanie roslin w Prowincyi W.X.L. naturalnie rosnacych …“ apie vakarutę (jis šį augalą lenkiškai vadina „sibirine“) rašo: „žiedai… balti, rausvoki… Auga laukuose aplink Vilnių, rasdavau prie Ribiškių. Kvapioji (sodinė) vakarutė su pilnais arba purpuriniais žiedais yra tik šios rūšies atmaina, nors ją pats Linėjus palaikė atskira [rūšimi], o čia aprašytąją pavadino sibirine (sibirietiška)“ (vertimas Rasa Marija Sil).
1906 m. augalų žolyne (išleido P. Matulionis) randamas toks Hesperis genties pavadinimas: „Naktpiolkė“, o Hesperis matronalis – kvapioji vakarutė- vadinama „vilniškė naktpiolkė“.
1938 m. Kauno Sodininkystės kainoraštyje nurodoma „H. matronalis – nakties prijalka – mėlynai žydi“.
Natūraliai kvapioji vakarutė auga pietų Europoje, nuo Ispanijos iki Turkijos (Damasko), vėliau (viduramžiais) introdukuota kaip dekoratyvinis augalas, kultivuojama jau seniai. Daug kur natūralizavosi. A. Lekavičiaus „Vadove augalams pažinti“ nurodoma, kad „dažnai auginama darželiuose neretai sulaukėja“. Z. Gudžinskas knygoje „Tradiciniai Lietuvos darželių augalai“ rašo: „Lietuvoje kvapiosios vakarutės dvarų ir vienuolynų soduose pradėtos auginti XVI-XVIII amžiuje, vėliau paplito darželiuose ir parkuose. […] Vienų [vakaručių] žiedai ištisą dieną skleidžia gana stiprų kvapą, kitų labiau ima kvepėti vakarais, o dar kitų [kvepia] visą laiką silpnai ar vos juntamai“.
1930 m. išleistoje agronomo J. Strazdo knygoje vakarutė vadinama „Žibuokle naktine“. „Žibuoklė naktinė tuo vardu vadinama tik dėl to, kad ji gausiai ir gražiai kvepia, o šiaipjau su tikrąja žibuokle nieko bendro neturi. Ypatingai gerai kvepia vakare, panašu į levkonjų kvapą. Darželiuose dažniau augina tuščiavidures žibuokles, nes jos atsparesnės žiemos šalčiams. Iš atmainų paminėtinos: H. nana candidissima – baltais žiedais, Hesp. purpurea plena – pilnaviduriais žiedais; Hesp. alba plena – balti pilnaviduriai žiedai.“
Iliustracija iš J. Strazdo knygos.
Dabar Lietuvoje kvapiosios vakarutės darželiuose auginamos retai, daug kur pasitaiko sulaukėjusių šalia kapinių, bažnyčių ar buvusių dvarviečių ir parkų, miškų pakraščiuose, dažniau Dzūkijoje ir Žemaitijoje. Daugumos jų žiedai melsvai violetiniai, kartais purpuriškai violetiniai, labai retai balti. Tuščiavidures daugindavo iš sėklų, o pilnavidures – vegetatyviniu būdu. Gal todėl pas mus jų pilnavidurių ir neišliko…
Vakarutės Šiaulių senosiose Talkšos kapinėse
Žaliasis paveldas 