Bijūnai (Paeonia)

Medžiagą surinko Aistė Matijošaitytė ir Dovilė Rylienė

Istorinė medžiaga

Seniausi Lietuvoje auginami bijūnai yra vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis), o vėliau pradėtos auginti įvairios puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislės. Vaistiniai bijūnai (P. officinalis) greičiausiai jau buvo auginami XVII a. soduose. Įvairovė buvo nedidelė: raudonas pilnaviduris (labiausiai paplitęs), baltas pilnaviduris ar rausvas pilnaviduris.

Ypač populiarūs bijūnai tapo XIX a., kuomet buvo introdukuoti puikieji bijūnai (P. lactiflora). Šie bijūnai iš Kinijos į Europą buvo atvežti tik XVIII a. antroje pusėje, bet XIX a. jau augo beveik visuose soduose. Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje šie bijūnai jau buvo dažnas darželių augalas (apie tai rašo ir S. B. Jundzilas, ir J. Strumila). Dažnai buvo vadinamas “kininiu“, P. chinensis. Kinijoje ši rūšis buvo auginama apie 2000 metų. Svarbiausia: šios rūšies bijūnų žiedai ypač kvapnūs. Augalui sparčiai populiarėjant, naujų veislių paklausa buvo didžiulė. Bijūnai buvo auginami ne tik sodui papuošti, bet ir žiedų skynimui, puokštėms, kambariams papuošti. XIX a. viduryje bijūnų selekcija garsėjo prancūzai (Charles Verdier, Modeste Guerin, Lemoine, Louis Henry, Gerard Gaspard Calot, Crousse, Vilmorin, Auguste Joseph Miellez) ir belgai (Louis Van Houtte, Parmentier, Buyck Van der Meersch), o vėliau estafetę perėmė Didžioji Britanija (Kelway & Son) bei JAV (William Prince, H.A. Thery, A. P. Saunders).

1822 metų J. Strumilos medelyno Vilniaus kataloge minimi bijūnai:

Strazdas knygoje 1930 m. rašo: “Pinavijos, arba bijūnai, mėgiami visų, dėl to, nerasime darželio, kur jų nebūtų.“

E. Jankowski (1877 m.) mini šias “gražiausias“ Vilmorin kompanijos bijūnų veisles:

Daugybę bijūnų veislių 1914 metais siūlė E. A. von Regelio ir J. Kesselringo medelynas Sankt Peterburge:

Kauno miesto sodininkystės skyriaus 1938 m. kataloge vardinami bijūnai:

Bijūnai M. Sielskio medelyno ir sodininkystės įstaigos „Flora“ Šiauliuose kataloguose. 1930-31; 1932-33; 1934; 1937 metų kataloguose:

Merginos prie bijūnų krūmo. Dešinėje Marcelė Kirdeikytė (vėliau Dovydaitienė). XX a. 4 deš. Fot. J. Dovydaitis (Lietuvių tautosakos archyvo duomenų bazė):

IslBG

Problemos, su kuriomis susiduriama identifikuojant bijūnų veisles arba kodėl nepakanka vienos žiedo nuotraukos

XIX a., XX a. pradžioje buvo pristatyta daugybė veislių. Nuo 1820-ųjų iki 1920-ųjų buvo išvesta beveik 3000 veislių! Nemažai jų buvo tokios panašios viena į kitą… Dabar tai labai apsunkina išlikusių vertingų veislių apibūdinimą. Senieji veislių aprašymai labai skurdūs, mažai spalvotų detalių piešinių, kurie padėtų apibūdinant. Dabar medelynuose parduodamos senos bijūnų veislės labai sumaišytos arba neįmanoma jų gauti. Tuo pačiu pavadinimu parduodami visiškai skirtingi bijūnai.

Suradus seną bijūną, reikalingos bijūno pumpurų nuotraukos prieš pat skleidžiantis, žiedų nuotraukos vos prasiskleidus, žydėjimo viduryje, baigiant nužydėti. Taip galima pastebėti kaip keičiasi spalva, atrasti detales, specifines tam tikrai veislei, tokias kaip brūkšneliai ant išorinio žiedlapio ir kt. Svarbu lapų forma, lapkočių, stiebų spalva. Labai svarbus požymis yra bijūno žiedų kvapas. Taip pat kada žydi: ankstyvas, vidutinio vėlyvumo ar vėlyvas? Ką tik pasodinto bijūno žiedai gali būti ne visuomet tokie, kokie būdingi tai veislei. Dešimtmečius vienoje vietoje augančio bijūno, ypač, jei jis auga skurdžioje dirvoje ar yra stelbiamas kitų augalų, žiedai gali būti smulkesni, nei įprasta tai veislei, pats bijūno keras gali būti menkesnis.

Internete labai daug bijūnų žiedų nuotraukų, kurios klaidingai priskiriamos vienai ar kitai veislei. Neretai pasitaiko, kad medelynuose parduodamos sumaišytos veislės. Dažniausiai būna supainiotos populiariosios bijūnų veislės, tokios kaip ‘Sarah Bernhardt’ ir ‘Noemie Demay’ (‘Pecher’).

Vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis)

Paeonia officinalis rubra plena. Ingridos Rauckienės nuotrauka:

P. officinalis yra gerokai žemesni ir nuo P. lactiflora ypač skiriasi tuo, kad turi tik po vieną žiedą ūglio gale. Taip pat žydi anksčiau P. lactiflora. Dar labai charakteringa P. officinalis savybė yra ta, kad šis bijūnas labai gerai regeneruoja ir iš šaknų gabaliukų, net jeigu nėra pumpurų. Juos net galima dauginti šaknimis, kai tuo tarpu P. lactiflora iš šaknų be miegančių pumpurų niekada neregeneruoja.

Vaistinis bijūnas, raudonas pilnaviduris. Šį bijūną Antaninių (Šv. Antano) bijūnu vadindavo:

Paeonia officinalis rosea plena

Vaistiniai pilnaviduriai rausvi bijūnai retesni, tačiau vis dar galima rasti ir šių nuo seno auginamų bijūnų.

Agnė Indrašienė: “auginu bijūną Paeonia officinalis rosea plena, kuris mūsų šeimai priklauso jau 100 metų. Krūmas neuakštas, apie 70 cm, sendami žiedai šviesėja ir tampa tokie kreminiai.“

A. Indrašienės nuotrauka:

Siauralapis bijūnas (Paeonia tenuifolia)

Tebeauginami nuo senų laikų siauralapiai tuščiaviduriai bijūnai. Manoma, kad jie paplito dar XIX a.

Siauralapis bijūnas Šakių r.:

Siauralapis pilnaviduris bijūnas (Paeonia tenuifolia plena) Buvo auginamas, remiantis pasakojimais, Šakių, Jurbarko rajonuose. Deja, nepavyko rasti nuo senų laikų išlikusio pilnavidurio siauralapio bijūno.

Pilnaviduris siauralapis bijūnas. Iliustracija iš knygos A.H. Harding ‘The book of the peony’ 1917 m.:

Sibirinis bijūnas (Paeonia anomala)

J. A. Pabrėža šį bijūną aprašė dar XIX a. pirmoje pusėje. Paplitęs ir nuo seno tebeauginamas Baltarusijoje. Kol kas pas mus nepavyko aptikti nuo senų laikų auginamo sibirinio bijūno.

J. A. Pabrėža rašo, kad buvo augo Kretingos vienuolyno sode, atvežtas iš Vilniaus:

Puikieji bijūnai (Paeonia lactiflora)

Labiausiai paplitę nuo seno auginami puikieji bijūnai:

Edulis Superba

Nicolas Lémon, Prancūzija, 1824 m.

Dažniausiai sutinkamas iš senųjų bijūnų. Paplitęs visame pasaulyje. Ypač atspari veislė. Kvapnus. Ankstyvas.

Festiva Maxima

Miellez, Prancūzija, 1851 m.

Ankstyvas. Kai kurie centriniai žiedlapiai turi raudoną apvadą. Buvo ypač populiari veislė auginimui dėl žiedų skynimo.

Literatūroje dažnai minima, kad mūsų soduose buvo populiarus ir nuo seno auginamas ir kitas baltas bijūnas: ‘Duchesse de Nemours’ (Calot, Prancūzija, 1856 m.), tačiau dabar šis bijūnas yra labai retas tarp išlikusių rastinukų senuose želdiniuose.

**Nežinomas baltas. Gal Whitleyi arba, kitaip, Queen Victoria (nemaišyti su Whitleyi Major, kuris yra tuščiaviduris bijūnas).**

Šis bijūnas paplitęs Pietvakarių Lietuvoje. Atsparus. Puikiai auga neprižiūrimose vietose. Vidutinio vėlyvumo. Išoriniai žiedlapiai rožiniai, o vidiniai, žiedui skleidžiantis, – gelsvi. Vėliau vidiniai žiedlapiai išbąla. Saulėtomis dienomis beveik iki baltos pašviesėja ir išoriniai žiedlapiai. Žiedo centre dalis žiedlapių su tamsiai raudonu apvadu. Žiedui skleidžiantis, pasirodo stambios žalsvos piestelės su raudonomis purkomis. Žiedai maloniai kvepia.

The Botanist’s Repository Comprising Coloured Engravings of New and Rare Plants Only With Botanical Descriptions in Latin and English after the Linnaean System, X tome, 1815 m., rašoma: „Bijūnas rastas pas poną Whitley, kuris informavo, kad bijūną išaugino iš sėklų, kurias gavo 1808 m. iš pono Livingstone, chirurgo, kuris jas pargabeno iš Kinijos kaip geltoną bijūną. Praeitais metais bijūnas turėjo tik tris žiedus, tačiau šiemet suformavo penkis elegantiškus žiedus.“ Žemiau pateikiamas šio bijūno piešinys.

1930 m. šis bijūnas buvo pavadintas minėto medelyno savininko Fulhame (dabar – Londono dalis) Whitley garbei – Whitleyi.

Greitai šis bijūnas, kartu su raudonaisiais, irgi iš Kinijos atgabentais bijūnais Fragrans, Humei ir Pottsii, pateko į Prancūziją, kur buvo naudojami naujų bijūnų veislių kūrimui. Į JAV bijūnas Whitleyi buvo importuojamas Queen Victoria pavadinimu.

Bijūno Queen Victoria aprašymas medelyno Cottage Gardens Co, Queens, Long Island (Niujorkas) 1905 metų augalų kataloge:

„Queen Victoria (Eng. Hort. – 1830) (sin. Whitleyi) – dideli pilnaviduriai kompaktiški žiedai su plačiais plonais išoriniais žiedlapiais. Skleidžiantis baltas su rožiniu atspalviu. Centrinių žiedlapių viršūnėlės su netaisyklingomis raudonomis dėmelėmis. Viena iš geriausių veislių, skirtų skintiems žiedams, nes pasižymi geru transportavimu ir ilgu laikymusi“.

Gilbert H. Wild medelyno, Misūris, JAV, katalogas, 1922 m.:

„Queen Victoria – (Whitleyi) – vidutinio ankstyvumo, dideli pilnaviduriai kompaktiški žiedai. Centrinių žiedlapių viršūnės kaip kuriais metais būna nusidažę karmino spalva. Skleidžiantis švelniai rožinis, centriniai žiedlapiai geltoni. Ši veislė sodintina jei planuojate skintų žiedų verslą“

Classification of the Peony, 1911, L. D. Batchelor aprašoma plačiau paminit šias detales: „plaukuotos piestelės, rožinės purkos. Piestelės pasirodo bijūnui skleidžiantis. Malonus kvapas. Vidutinio vėlyvumo“

Wild. Bros. medelynas Sarcoxie, Misūris, JAV katalogas: Peonies, iris and seasonable stock : all hardy for fall planting 1909 m.: „QUEEN VICTORIA. (sin. Whitleyi). Ploni platūs išoriniai žiedlapiai. Švelniai rožinės spalvos skleidžiantis, vėliau išbąla. Dideli pilnaviduriai kompaktiški žiedai ant stiprių žiedkočių. Kvepia. Vidurinio ankstyvumo. Sveikas augalas su gražia lapija. Viena iš geriausių veislių skynimui“. Žemiau pateikiama bijūno nuotrauka:

Šis bijūnas tebeauginamas JAV. Europoje neretai sutinkamas Suomijoje. Pasitaiko Baltarusijoje, Ukrainoje. Dažniausiai įvardinamas kaip „nežinomas močiutės bijūnas“.

Rausvi bijūnai su šviesiais vidiniais žiedlapiais

Vidutinio vėlyvumo. Išoriniai žiedlapiai ryškiai rožiniai. Centriniai žiedlapiai skleidžiantis geltoni, bet vėliau išbąla visiškai. Žiedo centre yra pavienių ilgesnių rožinių žiedlapių. Žydėjimo pabaigoje pasirodo ryškios piestelės. Bijūnas labai kvepia. Kvapas malonus. Atsparus bijūnas. Dešimtmečiais auga vienoje vietoje. Išlieka tarp žolių apleistose sodybose.

Bijūno žiedai apsiniaukusią dieną, žydėjimo gale:

Bijūnas prie tvoros Valakbūdyje, Šakių r. sav.

Vilniuje:

Trakai:

Tamsiai raudoni stipriai kvepiantys bijūnai

Tamsiai bordiniais pilnaviduriais žiedais. Žiedų atspalvis labiau į rudumą, nei į violetinę spalvą. Nuotraukos ne visuomet tiksliai perteikia žiedo spalvą. Labai stipriai maloniai kvepia ‚klasikiniu bijūnų aromatu“ (subjektyvia nuomone, vienas iš stipriausiai kvepiančių bijūnų). Lapai, koteliai rausvi. Vos išdygęs – visas raudonas. Sena veislė. Vienas bijūno krūmas, žinoma, kad auginamas apie 100 metų, prieš 50 metų tik buvo perkeltas į kitą vietą. Paplitęs pietvakarių Lietuvoje: auga senose sodybose, kapinėse, prie namų. Skleidžiasi maždaug sezono viduryje. Žydėjimo pabaigoje pasirodo žiedo centras su ryškiais geltonais kuokeliais. Apskritai žiedai linkę varijuoti. Kaip kurie to paties bijūno žiedai yra ne pilnaviduriai, bet pusiau pilnaviduriai. Mažai formuojasi šalutinių žiedų.

Šakiai:

Trakų r.:

Šakių r.:

Emilija Petrauskienė: “Savo sodyboje radau labai puikų bijūną. Tikrai ne naujos veislės. Gal atrasite kokia veislė. Ten prie namo augo bent 3 rūšių bijūnai. 2 matyt jau jūsų paminėti, bet tas vienas tikrai kitoks. Rečiau pasitaikantis prie sodybų.“ Foto Emilijos Petrauskienės:

Ukmergės r.:

Sintautų kapinės (Šakių r.):

Mūsų senieji tamsiai raudoni bijūnai panašūs į šias dvi senovines populiarias veisles (aprašymai ir nuotraukos žemiau), tačiau yra skirtumų, kuriuos reikia stebėti ir tikrinti. Lietuvos soduose nuo seno auginami tamsiai raudoni bijūnai dažniausiai labai kvapnūs. Žemiau aprašytos veislės nepasižymi stipriu kvapu.

Monsieur Martin Cahuzac (Dessert, Prancūzija, 1899 m.) – vidutinio ankstyvumo. Dažnai teigiama, kad tai tamsiausio atspalvio senovinis bijūnas. Žiedai kvepia silpnai.

Adolphe Rousseau (Dessert & Méchin, Prancūzija, 1890 m.) – vidutinio ankstyvumo, žiedo centre matosi daug geltonų kuokelių, kvapas nėra labai malonus, žiedai dažniausiai pavieniai.

‘Monsieur Martin Cahuzac’ VDU Kauno botanikos sodo kolekcijoje:

Palyginimas: ‘Monsieur Martin Cahuzac’ VDU Kauno botanikos sodo kolekcijoje ir senovinio, Lietuvos darželiuose paplitusio bijūno žiedas rankoje:

‘Adolphe Rousseau’ VDU Kauno botanikos sodo kolekcijoje:

Palyginimas: ‘Adolphe Rousseau’ VDU Kauno botanikos sodo kolekcijoje ir senovinio, Lietuvos darželiuose paplitusio bijūno žiedas rankoje:

Vėlyvas tamsiai rausvas-alyvinis bijūnas

Panašus į šį bijūną yra paplitęs visoje Lietuvoje. Ypač dažnas Dzūkijoje. Vidutinio vėlyvumo – vėlyvas. Labai ilgai žydi. Formuojasi daug šalutinių žiedų. Pilnaviduris. Žiedlapiai tamsiai rožinės, labiau į vyšninę spalvą su sidabrišku apvadu. Žydėjimo pradžioje vidiniai žiedlapiai būna smulkesni, po to tampa stambūs, panašūs į išorinius žiedlapius. Žydėjimo pabaigoje pasirodo žiedo centras. Maloniai kvepia. Buvo rastas visiškai identiškai atrodantis bijūno krūmas, kurio žiedai nekvepėjo (deja, pastarasis bijūnas neišliko). Žiedkočiai, lapkočiai visiškai žali. Šiek tiek neryškaus rausvumo yra tik prie pat žemės. Gali užaugti labai stambūs krūmai.

Panašus į ‘Félix Crousse’ (Crousse, Prancūzija, 1881 m.), tačiau mūsų soduose randamo bijūno kotai yra visiškai žali, neturi ‘Félix Crousse’ būdingo rausvo atspalvio.

Bijūnas, augantis ant Punios piliakalnio prie paminklinio akmens kunigaikščio Margirio atminimui:

Ankstyvas-vidutinio ankstyvumo nežinomas bijūnas

Sintautų kapinėse:

Dubingių kapinėse:

Trakų r.:

Palangoje:

Ukmergės r. Stiebai išgriūnantys, reikia atramų:

Internetinės paieškos programose įkėlus balto su gelsva ir su šviesiai rausva spalva žiedo nuotrauką dažniausiai būna „nustatoma“ kad tai ‘Noemie Demay’ (sin.: Pecher) bijūnas. Bijūnų specialistės Lara Kardashynska nufotografuoti tikrieji bijūno ‘Noemie Demay’ (sin.: Pecher) žiedai skiriasi nuo senųjų mūsų soduose randamų bijūnų:

Nuotraukų autorė Lara Kardashynska.

Vėlyvas nežinomas baltas bijūnas

Vėlyvas. Nuotraukos darytos Šakių r. 2025 m. birželio 25 dieną. Dar buvo daug neišsiskleidusių žiedų. Paplitęs visoje Lietuvoje. Maloniai kvepiantys žiedai. Išoriniai žiedlapiai švelniai rožinės spalvos, gali turėti tamsenių rožinių brūkšnelių ar vyšninės spalvos apvadą. Vidiniai žiedlapiai žydėjimo pradžioje gelsvi. Žiedo centre švesūs žiedlapiai su raudonu apvadu. Žydėjimo pabaigoje išbąla.