Alyvos (Syringa)

Nors paprastosios alyvos (Syringa vulgaris) yra ypač gausiai auginamos ir labai paplitę Lietuvoje, tačiau tai nėra vietinė rūšis. Šios alyvos natūraliai paplitę Balkanų pusiasalyje (Bulgarijoje, Rumunijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Slovėnijoje). Labai ilgai, net iki XIX a., buvo manoma, kad šios alyvos yra kilusios iš Turkijos, Persijos ar Kinijos. Tiesa paaiškėjo tik 1828 m., kai gamtininkas Anton Rochel surado natūraliai gamtoje augančius augalus Rumunijoje, o po kelių metų buvo surasti ir Bulgarijoje gamtoje augantys augalai.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alyvų auginimą Europoje pasirodė tik XVI a. viduryje. Manoma, kad pirmieji augalai buvo atvežti iš Stambulo sodų. Jos tapo tokios mėgiamos ir visur soduose sodinamos, kad jau XVII a. pradžioje buvo gausiai paplitusios vakarų Europos soduose.

Greičiausiai XVI a. gale, XVII a. pirmoje pusėje paprastosios alyvos (S. vulgaris) buvo atvežtos ir į Lietuvą, pradėtos auginti dvarų, rūmų soduose. Jos minimos 1652 m. karališkų Varšuvos sodų augalų kataloge.

Jau XIX a. pradžioje B. S Jundzilas rašė, kad alyvos labai paplitusios: „žiedai alyviškai žydri arba visiškai balti. Krūmas svetimžemis, tačiau taip pritapęs (lenk. przyswojony), kad šalia sodų beveik sulaukėjęs auga.“

J. A. Pabrėža (1834-1843): „labai dažnos soduose (aug soodnusy daugiibys)“.

Kunigaikštienės Izabelės Flemingaitės-Čartoriskienės 1805 m. išleistoje knygoje „Įvairios mintys apie sodų kūrimą“ (lenk. „Mysli ròzne o sposobie zakladania ogródow“) taip aprašomos alyvos (lenk. bzy): „visos įprastos, pas mus Turkiškomis vadinamos, nuostabios klombose. Žaluma tamsoka, žiedai puošniausi. Alyviniai, žydri, balti.“

Vadindavo bezu, bezdu. Tiek lietuviškai, tiek lenkiškai „bezu“ vadino du augalus: alyvas ir šeivamedžius. Skaitant senus tekstus svarbūs tampa augalo aprašymai, jei pabrėžiamas bezo alyvinių žiedų grožis ir kvapas – bus aprašoma alyva. Alyvas vadino: lenk.: bez blękitny, bez turecki, o juodauogį šeivamedį – bez pospolity, raudonuogį šeivamedį – bez koralowy.

J. A. Pabrėža pavadino Babylijais (babiilós). Pamini, kad žemaitiškai vadinamos bezdais mėlynaisiais (beezdee mielynyyijy).

Alyvos dažniausiai buvo sodinamos prie langų (dėl malonaus kvapo), sodybos riboms apželdinti (užuovėja nuo vėjo, apsauga nuo kelio dulkių), prie vartelių. Kur mažiau vietos ir jos labai didelį pavėsį duoda: išgenėdavo, formuodavo vieno ar kelių stiebų medelius. Dideliuose parkuose alyvų sodindavo daug, krūmų grupėse ar formuodavo alyvų alėjas. Rietavo dvaro 1869 m. inventoriuje minimos įvairios alyvos, viso apie 2000 vnt. augalų: 13 skirtingų veislių po 1 ar 2 vnt., Chinensis Flos Roseo 875 vnt., Vulgaris Fl. Alba 450 vnt., Vulgaris Fl. Rosea 200 vnt., Vulgaris Fl. Violae 300 vnt.

Ir nors dabar alyvos yra labai įprastas, labai dažnas mūsų sodų augalas, naujakurių dažnai nebemylimas ir iškapojamas. Vietoje alyvų sodinama tujų gyvatvorė. O juk tai labai ilgaamžis augalas, augantis labai lėtai. Pasodinsite jauną sodinuką – ir daug metų reikės laukti, kad jis taps toks puošnus ir didelis krūmas, kokį matome senuose soduose ar senamiesčiuose. Dažnai iš sodybos jau būna nieko nelikę, pastato nė žymės, bet sodybos vietą vis dar primena augančios alyvos.

Lietuvoje labiausiai paplitusios yra paprastosios alyvos (Syringa vulgaris) ir jų veislės, yra išlikusių ir kininių alyvų (Syringa x chinensis) ar hiacintažiedžių alyvų (Syringa x hyacinthiflora).

Paprastosios alyvos (Syringa vulgaris).

Kininės alyvos (Syringa x chinensis).

Tai paprastųjų alyvų (S. vulgaris) ir S. protolaciniata (vietinė Kinijos rūšis) hibridas. Atrastas apie 1777 m. Prancūzijoje, Ruano botanikos sode. Nuo paprastųjų alyvų skiriasi smulkesniais lapais, gracingesniais, šiek tiek svyrančiais žiedynais, sėklų dažniausiai nesunokina. Žydi tuo pačiu laiku kaip ir paprastosios alyvos. Rietavo dvaro 1869 m. inventoriuje minimi net 875 vnt. šių alyvų (Chinensis Flos Roseo) krūmai.

Kininės alyvos (kairėje) ir paprastosios alyvos (dešinėje) krūmai.

Persinės alyvos (Syringa x persica).

Vietinė Afganistano, Pakistano, Kinijos rūšis. Apie auginimą Europos soduose žinoma nuo XVII a. Pirmą kartą šią alyvą aprašė prancūzas John Bauhin 1619 m. Rašo, kad augalą gavo iš Venecijos sodininko ir pavadino jį Ligustrum foliis laciniatis. Vėliau, 1627 m. italų botanikas Prosper Alpinus tvirtino, kad augalą iš Konstantinopolio atsiuntė sultono patikėtinis Jerome Capelli.

Kunigaikštienė Izabelė Flemingaitė-Čartoriskienė 1805 m. taip aprašė šias alyvas (Persica Caerulea/Perski drobny, Persica Alba/Perski bialy): „persiškomis vadinamos, krūmas auga žemas, lapai smulkūs, gražios ir tankios žalumos. Žydi kekėmis gausiai. Kekės alyvinės spalvos, svyra ir kartais ant žolės gula. Gražios klombų kraštuose. Gražios pievelėje mažam sodelyje, kai didelis platus krūmas pasodinamas.”

Nuotraukose 2011 m. pasodintos persinės alyvos prie Užutrakio rūmų (Trakų r.). Šios alyvos grafų Tiškevičių laikais augo rūmų aplinkoje ir Galvės ežero pakrantėje, po baliustrada, kad nuo ežero pučiantis vėjas dvelktų gėlėmis. Deja, senuose soduose išlikusių augalų neteko rasti.

Kininės alyvos iš Užutrakio dvaro. Trakietė mokytoja Ona Bražiūnienė savo jaunystės metais gabeno į Trakus nuo rūmų iškastas alyvas ir sodino jas prie mokyklos. Šiandien jos tebeauga priešais apleistus globos namus. Vienos – rūšis R. chinensis, o kiti krūmai tamsesniais žiedais yra XIX a. pradžios veislė ‘Sougeana’ (Saugé, Prancūzija, 1822 m.)

Syringa vulgaris var. alba.

Baltas alyvas pirmą kartą aprašė Basil Besler (vokiečių botanikas) 1613 m. Botanikas Richard Weston 1770 m. šias alyvas pavadino Syringa vulgaris var. alba. Aukštu medžiu augantis krūmas, lapai blyškūs. Iki XIX a. vidurio tai buvo dažniausiai auginamos baltosios alyvos. XIX a. pabaigoje prancūzų selekcininkai Lemoine pristatė daug geresnes alyvų veisles ir ledai pajudėjo. Šių veislių žiedai tapo skaisčiau balti, turėjo didesnius žiedynus, lapai sveikos žalios spalvos, o krūmai žemesni.